Apie mus
Naujienos
OK narių naujienos
Renginiai
Konkursai
OVUP
KFU

Vaikai yra gimę judėti ir žaisti. Kaip galime jiems padėti?

Vaikai yra gimę judėti ir žaisti. Kaip galime jiems padėti?

„Žmogus sutvertas judėti, tai – jo prigimtyje, o nieko neveikimas jau yra tai, ko išmokstame“, – lektorė iš Didžiosios Britanijos Philippa Youlden tai pabrėžė per Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) surengtą Olimpinio švietimo forumą „Fizinis raštingumas: kritiškai svarbus požiūris į judėjimą“.

Jaunimo sporto fondui atstovaujanti ekspertė, mokytoja, trenerė ir įkvėpėja veda fizinio raštingumo mokymus visame pasaulyje, konsultuoja pedagogus ir švietimo įstaigų administracijos darbuotojus. Didžiausia jos aistra ir tyrimų taikinys – darbas su vaikais nuo kūdikystės, apie tai buvo ir jos pranešimas „Kiekvienas judesys yra svarbus ikimokykliniame amžiuje“.

Pirmų trejų metų reikšmė

Geriausia apie svarbius dalykus kalbėti pavyzdžiais ir skaičiais. Užtat Philippa Youlden dažnai pradeda labai konkrečiai: lygindama vos gimusios kūdikio ir trimečio smegenų dydį su suaugusiojo. Ką tik gimusiojo jos sudaro 25 procentus, o trejų metų vaiko – net 80 procentų suaugusiojo smegenų. Tai akivaizdus įrodymas, kokie svarbūs ir greiti raidos procesai įvyksta per pirmus trejus gyvenimo metus. „Tuo laiku formuojasi svarbios jungtys tarp smegenų neuronų. Tam įtakos turi, ar kūdikis auga mylimas, gerai maitinamas, mankštinamas, kiek ir kaip su juo bendraujama. Kiekvienas dar visai mažučio kūdikėlio pasivertimas, pasisukimas kuria vis naujas neuronų jungtis, tad kuo jis judresnis, kuo įvairesnės jo patirtys, tuo greičiau jungtys formuojasi.“

Ekspertė palygina du paveikslėlius – skenuotas dviejų bendraamžių trimečių smegenis. Vienos – kone dukart didesnės – to vaiko, kuris augo apgaubtas rūpesčio, gavo įvairiausių patirčių: daug judėjo, žaidė, bendravo su įvairiais žmonėmis, girdėjo daug balsų ir kitokių garsų. „Judesys ir žaidimas labai palaiko bei skatina smegenų vystymąsi, vaikui reikia sensorinių patirčių, spalvų ir garsų.“ Kitame paveikslėlyje – kone perpus mažesnių apleisto vaiko smegenų skenas. Šis kūdikis buvo prastai maitinamas, prižiūrimas, blogai miegojo, su juo mažai kas bendraudavo.  

Pagal tą patį modelį, bet – skirtingai

Philippa Youlden primena, jog kiekvienas žmogus vystosi pagal tą patį modelį, bet – skirtingu greičiu. Todėl kai kurie trejų metų vaikai būna išsivystę lyg penkiamečiai, o kiti penkiamečiai atrodo lyg būtų trejų. Apie šeštuosius gyvenimo metus visų jų raida daugmaž susilygina, jei nėra kažkokių ligų, sutrikimų ar neįgalumo.

„Žmogus vystosi nuo galvos žemyn, todėl kūdikiai pirmiausia tik guli, tada pamažu atsistumia, bando verstis, keltis, atsisėda, atsistoja, vaikšto ir galiausiai bėgioja. Taip pat visi vystosi nuo centro į šonus – auga, tvirtėja rankos ir kojos. Todėl šiuo ankstyvuoju raidos tarpsiu tiesiog būtina lavinti kūdikių motoriką, stiprinti pečius, kol jie patys užsiriš batų raištelius ar paims į rankas pieštuką. Čia labai svarbu tinkami žaislai, kita įranga ir – išradingumas. Norėdami, kad vaikai greičiau pažintų raides, galime mokyti rašyti jas ore plačiais rankų judesiais. Taip tobulės ir smulkioji motorika.“

Judrumas, pusiausvyra, koordinacija

Tai trys kryptys, įgūdžiai, kurių svarbu išmokyti ir juos įtvirtinti vaikams nuo penkerių iki septynerių. Vėliau judrumas, pusiausvyra ir koordinacija bus lavinami žaidžiant, užsiimant įvairiomis sporto šakomis. „Jei vaikai šių trijų įgūdžių neturės, jie rinksis arba patys nežais žaidimų, aktyviai nebendraus su bendraamžiais, arba bendraamžiai paprasčiausiai jų nekvies žaisti drauge. Kai vaikai nedalyvauja aktyvioje veikloje, atsisako žaidimų, suprastėja jų gebėjimas bendrauti, jie nesimoko priimti sprendimų ir negauna begalės kitų taip reikalingų dalykų. Tad lavinkime vaikų judrumą, visas jo formas! Tai – ir bėgimas, šuoliukai, šokinėjimas, ėjimas ant pirštų galų, jiems svarbu mokėti bėgant pakeisti kryptį, greitį.“

Pusiausvyra  – tai kūno gebėjimas kontroliuoti save ne tik stovint ant vienos kojos. Taip pat – taisyklinga laikysena. „Jei norime, kad vaikas stovėtų tvirtai ir tiesiai, pirmiausia turime išmokyti jį judėti, nes tik judant vystosi torsas. Tvirtas torsas padeda mokytis – skaityti, rašyti susitelkti. Yra žinoma, jog vaikai, kurie be didelių pastangų geba sėdėti tiesiai, turi daugiau energijos, o jų kognityviniai gebėjimai – didesni.“

Koordinacija – ne tik mokėjimas mesti, sugauti kamuolį, bet ir daug kitų kūno judesių. „Jei vaikai iki septynerių turi galimybes lavinti judrumą, išlavina pusiausvyrą, jie išmoksta ir imti, mesti, padėti, pagauti, pakelti įvairus daiktus. Tiesą sakant, šių dalykų vaikų nelabai ir reikia mokyti, – pakanka sudaryti sąlygas jiems judėti. Ir, žinoma, rodyti pavyzdį, nes vaikai – puikiausi kopijuotojai. Šie įgūdžiai jiems taps labai svarbūs ateityje, bus jų judėjimo pagrindu visam gyvenimui. Tad kuo anksčiau tuo užsiimsime, tuo viskas bus paprasčiau ir lengviau, paaugę jie be kliūčių galės imtis įvairiausių veiklų. Pavyzdžiui, žaisti tenisą. Jei norime rakete atmušti kamuoliuką, reikia miklumo, reakcijos ir galybės kitų įgūdžių. Juk racionaliai neapskaičiuosi, kur kamuoliukas lėks, tad tenka ir pritūpti, ir pašokti, atsitraukti, bėgti į šoną, stryktelėti ant pirštų galų. Čia „dirba“ viskas, ko išmokome iki septynerių – judrumas, pusiausvyra, koordinacija. Maži vaikai teniso kamuoliuko dar neatmuš, nes jų įgūdžiai per menki, kad viską darytų automatiškai.“

Tris minėtus įgūdžius – judrumą, pusiausvyrą ir koordinaciją išlavinę vaikai mokykloje lengviau bendrauja, greičiau vertina situaciją, priima sprendimus, derasi, bendradarbiauja, konkuruoja. Kitaip sakant, jiems nutiestas tiesesnis kelias į sėkmę, žengimą pirmyn. Būdami fiziškai stiprūs ir sveiki, jie lengviau užmezga draugystes, gauna laimės hormonų, o tai labai prisideda prie emocinės gerovės.

Kaip to pasiekti?

„Jungtinėje Karalystėje turime ankstyvos vaikystės fizinio raštingumo sistemą, skirtą vaikams iki penkerių – tokio amžiaus pas mus jie išeina į mokyklas. Tą pačią praktiką galima taikyti ir vaikams iki septynerių, kada tampa pirmokais pas jus. Mūsų sistema susideda iš trijų svarbiausių dalių. Tai – aktyvi aplinka, aktyvūs pavyzdžiai ir aktyvūs vaikai. Apsidairykime, ar lauke, kur žaidžia vaikai, yra pakankama spalvų, tekstūrų, garsų įvairovė? Ar namuose jie turi erdvės žaisti, ar jų akių lygyje yra įvairaus dydžio daiktų, vaizdų, stimuliuojančių kūrybiškumą ir fantaziją? Vaikams reikia šių dalykų pasirinkimo. O gal pas jus viskas nepasiekiama ir užrakinta? Gal kambaryje per daug baldų ir per maža ploto bėgioti? Kai kuriais atvejais geriau atsisakyti nebūtinų baldų, bet sukurti judėjimui draugišką aplinką.

Stebėkime vaikus. Kodėl vieni aktyviai bėgioja, užsiima įvairiomis veiklomis, o kiti tik sėdi ir žiūri? Žmogus gimęs judėti, tad energinga vaikų veikla yra normalu, o neveiklumas – jau tai, ko esame išmokę. Svarbu išsiaiškinti, kodėl vaikas nenori judėti. Gal nežino, ką daryti? Ar drabužiai, kuriuos vilki, nevaržo judesių ir yra patogūs aktyviai žaisti? Gal jam trūksta pasitikėjimo, patirties? Gal tiesiog paskatinimo, įkvėpimo tą daryti? Padėkime jiems!“

Vaikai nuo mažumės kopijuoja tėvų elgesio modelį, polinkį judėti – taip pat. Tad, anot Philippos Youlden, būtent suaugusieji turėtų būti atsakingi už tai, kad šalia augantys mažieji matytų, jog gyventi aktyviai, judėti yra įprasta, o fizinė veikla žmogui suteikia laimės, džiaugsmo ir energijos. Tai juos tikrai įkvėps.

Svarbu ir pagirti

„Nuo gimimo visi vaikai turi turėti laisvę judėti. Juos reikia kuo greičiau išlaisvinti iš vežimėlio, automobilio kėdutės – tegul voliojasi, spardosi.“

Skirtingais amžiaus tarpsniais jiems reikia vis kitokios suaugusiųjų pagalbos. 8-20 mėnesių kūdikiams  jie turi padėti pereiti nuo gulėjimo iki kitos fazės, susijusios su savo svorio išlaikymu. 16-26 mėnesių tarpsniu (šiame skirstyme mėnesiai persidengia, nes kiekvieno kūdikio raida skirtinga) būtina padėti įtvirtinti pusiausvyrą, pamokyti šokinėti, vaikščioti, viską liesti. Nuo 22 iki 36 mėnesių laikotarpiu vaikai pereina prie sudėtingesnių veiklų, vienu metu gali daryti kelis dalykus, – pavyzdžiui, jau moka šokti pagal muziką. 30-50 mėnesių periodas išsiskiria kūrybiškumo, vaizduotės ugdymu, reikia mokyti, kad judesiai taptų tikslesni ir tikslingesni, šio amžiaus vaikai atranda naujų savo kūno galimybių, tad reikėtų jiems leisti daryti daug smagių dalykų – tarkim, mėtyti įrankį į tikslą, pasivolioti lapų krūvoje.

Nuo 40 iki 60 mėnesių vaikai jau labai akivaizdžiai turtina savo judesių diapazoną, jie tampa tvirtesni, labiau užtikrinti, vis kartodami tuos pačius veiksmus, juos ištobulina iki anksčiau neregėto tikslumo. Laikotarpiu nuo penkerių iki septynerių mažieji jau turi įtvirtinę pagrindinius judėjimo įgūdžius, vis labiau atsiranda automatizmas. Pavyzdžiui, tokio amžiaus vaikas jau žino, kiek pašokti, kad pagautų jam metamą kamuolį.

„Į mokyklą atėjusiems vaikams labai svarbu kokybiškos fizinio ugdymo pamokos. Mokytojų užduotis – juos patraukti, įtraukti į veiklas, kad jose norėtų dalyvauti patys. Taip pat pamokos turėtų būti ir personalizuotos, nes vaikai – skirtingos asmenybės, tikrai nebūtinai visi trisdešimt tuo pat metu norės vienu kamuoliu žaisti tą patį žaidimą. Mokytojai ir tėvai turėtų nepamiršti vaikus pagirti – ir už elgesį, pastangas, sunkų darbą siekiant rezultato, ir už patį rezultatą. Pagyrimai padės vaikams judėti pirmyn, progresuoti. Fiziškai raštinga visuomenė prasideda nuo vaikų“, – sako Philippa Youlden.